P | Terminai.lt

Paleomagnetizmas

paleomagnetizmas [↗ paleo… + ↗ magnetizmas], geol. uolienų savybė susidarymo metu įmagnetėti dėl Žemės magn. lauko poveikio ir išlikti įmagnetėjusioms neribotą laiką.

paleontològija [↗ paleo… + ↗ ontologija]: 1. mokslas apie praėjusių geol. epochų augalus ir gyvūnus; 2. lingvistinė Δ — mokslas, atkuriantis kurios nors kalbos pirmykščių (išmirusių) vartotojų mąstymo būdą, gyvenimo sąlygas ir terit. išplitimą, remdamasis tos kalbos žodynine sudėtimi ir kt. ypatybėmis.

Paleoterijai

paleotèrijai [↗ paleo… + ↗ …terijus], iškastiniai neporakanopiai žinduoliai Palaeotheriidae, gyvenę eoceno ir oligoceno periode Eurazijoje; buvo nuo šerno iki raganosio dydžio.

Paleotipai

paleotipai [↗ paleo… + gr. typos — atspaudas], knygos, išleistos Europoje nuo 1501 sausio 1 dienos iki 1551 sausio 1 dienos.

Paleozauras

paleozáuras [↗ paleo… + ↗ …zauras], iškastinis driežas Palaeosaurus.

Paleozojus

paleozòjus [↗ paleo… + gr. zōē — gyvybė], Žemės geol. istorijos III era; per tą laikotarpį susidariusių uolienų grupė.

Paleozoologija

paleozoològija [↗ paleo… + ↗ zoologija], mokslas apie iškastinius gyvūnus.

Palestra

palestrà [gr. palaistra < palaiō — kovoju, imuosi], sen. Graikijos gimnastikos mokykla 12—13 m. berniukams.

Paletė

palèt‖ė [pranc. palette — plokštelė]: 1. plona stačiakampė arba ovalinė lentelė su nedidele skyle (nykščiui įkišti); ant ~ės išdėstomi ir maišomi dažai; 2. skaidri plokštelė su nubraižytu žinomų parametrų kvadratų, lygiagretainių ar trikampių tinklu plotams plane arba žemėlapyje nustatyti; 3. kurio nors vieno tapytojo kūrybai būdingas spalvų derinys, koloritas; 4. menininko (dailininko, rašytojo) kūrybos išraiškos priemonių visuma, jo stiliaus savitumas.

Pali

pãli [skr. eilutė, tekstas, taisyklė], indų kalbų grupės kalba (vienas iš prakritų); vart. P. r. Azijos šalyse kaip budistų kulto kalba.

Terminai.lt

Terminai pagal A-Z