Poliarizacija

poliarizãcija [pranc. polarisation < gr. polos — ašigalis], polių susidarymas, išryškėjimas, ko nors susigrupavimas į 2 priešingus polius, koks nors vyksmas viena vyraujančia kryptimi: 1. dielektriko atomų ar molekulių įvairiaženklių el. krūvių poslinkis į priešingas puses arba atomo elektroninio apvalkalo elektronų poslinkis branduolio atžvilgiu dėl išorinio el. lauko poveikio; 2. mikrodalelių (neutronų, protonų, branduolių ir kt.) sukinių vyraujančios krypties susidarymas mikrodalelių judėjimo arba išorinio magn. lauko krypties atžvilgiu; 3. reiškinys, dėl kurio lūžusios ar atsispindėjusios elektromagnetinės bangos el. lauko stiprumo (arba magn. lauko stiprumo) vektoriaus kryptis lieka pastovi arba kinta dėsningai.