Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Rezolventė

rezolveñtė [lot. resolvens (kilm. resolventis) — išsprendžiantis], mat. algebrinė lygtis, funkcija, transformacija, padedanti išreikšti turimos algebrinės ir integralinės lygties sprendinius arba operatoriaus tikrines reikšmes.

Rezolvometras

rezolvomètras [lot. resolvo — išrišu, išpainioju+ ↗ …metras], prietaisas fot. medžiagos skiriamajai gebai matuoti; gebamatis.

Rezonansas

rezonánsas [pranc. résonance < lot. resonans — aidintis, atsiliepiantis]: 1. fiz. priverstinių virpesių amplitudės padidėjimas virpesių sistemoje, kai ją veikiančios išorinės žadinančiosios jėgos dažnis lygus sistemos savųjų virpesių dažniui; 2. geras girdimumas, muz. skambėjimas patalpoje; 3. fiz. labai trumpos (10¯²³ s) gyvavimo trukmės hadronas; 4*. atgarsis, pritarimas, susidomėjimas.

Rezonatorius

rezonãtorius [lot. resono — duodu atgarsį], virpesių sistema (styga, strypas, erdvė, apribota laidžių paviršių, veidrodžių sistema), kurioje galimas ↗ rezonansas (1).

Rezonierius

rezoniẽrius [pranc. raisonneur]: 1. dramos kūrinio veikėjas, mažai dalyvaujantis veiksme, komentuojantis, vertinantis (dažn. autoriaus požiūriu) kt. veikėjų elgesį, veiksmo eigą; 2. žmogus, mėgstantis pamokslauti, ilgai dėstyti savo samprotavimus.

Rezonuoti

rezonúoti [lot. resonare — duoti atgarsį], susižadinti (apie virpesių sistemą), kai išorinės jėgos dažnis lygus sistemos savųjų virpesių dažniui.

Rezorbcija

rezòrbcija [lot. resorptio]: 1. pakartotinis sugėrimas, susiurbimas; 2. biol. medžiagų įsiurbimas į kraują ir limfą iš virškinamojo trakto, plaučių, gimdos, šlapimo pūslės, nuo odos paviršiaus.

Rezorbuoti

rezorbúoti [lot. resorbere], įsiurbti, susiurbti, pvz., Δ suskilusias maisto medžiagas į kraują ir limfą.

Rezorcinas

rezorcinas [pranc. résorcine, angl. resorcin], aromatinis org. junginys C6H4(OH)2; fenolis; bespalviai kristalai; vaistas ir chem. reagentas.

Rezultantas

rezultántas [lot. resultans (kilm. resultantis) — atsispindintis], mat. determinantas, tam tikru būdu susijęs su daugianariu.