versifikãcija [lot. versificatio < versus — poezijos eilutė + facio — darau], eiliuotos kalbos ypatybės, kurių pagrindą sudaro garsinių kalbos elementų dėsningas kartojimasis.
|
||||
versifikãcija [lot. versificatio < versus — poezijos eilutė + facio — darau], eiliuotos kalbos ypatybės, kurių pagrindą sudaro garsinių kalbos elementų dėsningas kartojimasis. vèrsija [lot. versio — atmaina], vienas iš kelių skirtingų to paties dalyko aiškinimų. versològija [lot. versus — eilėraštis + ↗ …logija], eilėtyra — literatūrologijos šaka, tirianti eilėdarą. vèrteksas [lot. vertex — polius, viršūnė], astr. dangaus sferos taškas, kurio link juda grupė žvaigždžių. vertèpas [rus. vertep — užlanda, lindynė], XVIII—XIX a. ukr. liaudies lėlių teatras; vaidinimai buvo rodomi dviaukštėje dėžėje (namelyje); viršuje vykdavo rel. tematikos, apačioje — visuomeninės tematikos spektakliai. verticiliòz‖ė, Verticilium genties grybų sukeliama bulvinių augalų ir vaismedžių liga; nuo ~ės vysta žolės, džiūsta sumedėję augalai. vertikãlas [lot. verticalis — statmenas], astr. horizontui statmenas didysis dangaus sferos apskritimas, einantis per stebėjimo vietos zenitą. vertikãlė, statmuo, statmena tiesė. vertikalùs [lot. verticalis], status, statmenas, sudarantis su horizontalia plokštuma statųjį kampą. verže [pranc. vergé], popierius, turintis į vandenženklius panašų raštą — tinklelį, kurį sudaro dvi susikertančios lygiagrečių linijų poros. |
||||
© 2024 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai